startas

Plaukimo varžybų startas

Plaukimo rezultatą lemia starto, posūkio(-ių) atlikimo, nuotolio bei finišo įveikimo greičiai, todėl varžybinės veiklos rezultatyvumas grindžiamas šių komponentų efektyvumu. Kiekvienas iš jų įneša savo indėlį į galutinį rezultatą ir gali keistis priklausomai nuo plaukimo būdo, nuotolio ir baseino ilgio, sportininkų lyties, jų antropometrinių duomenų, fizinės būklės, pasiruošimo lygio ir kitų veiksnių.

Nors starto bei posūkio atkarpos yra trumpesnės, nei plaukimo, jų įveikimas itin svarbus galutiniam rezultatui, nes čia išvystomi greičiai ženkliai viršija plaukimo greitį nuotolyje. Savo ruožtu, startas, posūkis ir plaukimas yra skirtingos technikos veiksmai, todėl analizuojami atskirai.

Startai

Plaukimo startas apibrėžiamas kaip atstumas iki 15 m ženklo nuo starto linijos ir yra maksimalus atstumas, kurį plaukikas gali įveikti po vandeniu visais būdais, išskyrus krūtine. Plaukiant skirtingo ilgio nuotolius starto trukmė yra skirtinga ir gali siekti nuo 0,8 iki 26,1% viso nuotolio įveikimo laiko (Cossor & Mason, 2001; Lyttle & Benjanuvatra, 2005).

Nuodugniai starto analizei vientisas veiksmas skaidomas į atskiras fazes: atremties, polėkio ir povandeninę (Cassor&Mason, 2001; Satkunskienė, Skyrienė, 2007; Tor et al., 2014; 2015; Yang, 2018). Šių dedamųjų procentinė išraiška atitinkamais siekia 18%, 7% ir 75% (Guimarães & Hay, 2010). Būtent povandeninė fazė (slinkimas ir pirmieji judesiai) sudaro didžiąją starto dalį, todėl jos trukmė reikšmingiausiai keičia viso starto trukmę (Satkunskienė, Skyrienė, 2007; Tor et al., 2014; 2015; Yang, 2018). 

Bet kurio kūno judėjimo greitį vandenyje veikia hidrodinaminis pasipriešinimas, priklausantis nuo daugelio faktorių. Pagrindinis rodiklis tame sąraše yra kūno, judančio vandenyje, forma (Mosunov et al., 2010). Įnėrimo į vandenį metu greitis gali siekti net 5 m/s, būtent todėl sportininkams svarbu kiek galima ilgiau išlaikyti įgytą greitį startinėje atkarpoje (Mosunov, 1996).

Slinkimo trukmė priklauso nuo vidutinio slinkimo greičio ir slinkimo nuotolio. Atsispyrimo ir polėkio metu įgytas horizontalus greitis po vandeniu mažėja. Siekiant išvengti staigaus įgyto greičio nuosmukio šioje starto fazėje, būtina išlaikyti kuo aptakesnę kūno padėtį įnėrimo ir slinkimo metu, bei laiku pradėti pirmuosius plaukimo judesius (Naemi, Sanders, 2008; Wen et al., 2016; Yang, F., 2018).

Slinkimo greitis priklauso nuo nėrimo trajektorijos. Per seklūs arba per gilūs nėrimai yra neigiami rodikliai. Optimalus trajektorijos gylis startuojant laisvuoju stiliumi neturi viršyti 0,92 ± 0,16 m. Judant tokiame gylyje mažėja greičio, sugeneruoto per pirmąsias dvi starto fazes, praradimas (Tor et al., 2014). Taikant seklesnę starto trajektoriją didėja plaukiką veikiantis pasipriešinimas, dėl kurio mažėja judėjimo greitis, judant per giliai – bereikalingai eikvojamas laikas.

panerimas

Ne laiku pradėti plaukimo judesiai stabdo kūno judėjimą pirmyn. Greitis, kurį sportininkai gali išvystyti įnėrimo į vandenį metu, yra beveik dvigubai didesnis, nei plaukiant peteliške vien kojomis (>4 m/s ir 1,7–2,2 m/s atitinkamai). Per anksti daromas kojų smūgis ne tik nesuteikia papildomo pagreitėjimo, bet ir „gesina“ anksčiau įgytą greitį. Kiekvienam plaukikui būtina nustatyti „tašką“ (atstumą nuo starto linijos), kada jis turi pradėti judesius, palaikančius anksčiau įgytą greitį. Tor et al. (2014) mano, kad verta slinkti ilgiau ir savo pirmąjį smūgį pradėti po 6,6  m, o ideali povandeninė trajektorija yra kompromisas tarp laiko, praleisto po vandeniu, ir greičio, sugeneruoto per pirmuosius du starto etapus, palaikymo.

Laiku pradėti, bet neteisingai po vandeniu atlikti plaukimo judesiai taip pat neigiamai atsiliepia bendram starto rezultatui. Smarkūs kelių ar klubų lenkimai smūgių kojomis metu mažina kūno aptakumą ir, savo ruožtu, judėjimo greitį, todėl reikia vengti didelės judesių amplitudės.

Starto atlikimo kinematika skirtinguose plaukimo rungtyse yra skirtinga. Pavyzdžiui, povandeninė starto atkarpa (išnėrimo ilgis) vyrų, plaukiančių peteliške, yra didesnė nei laisvojo stiliaus atstovų ir atitinkamai siekia: 50 m – 12,64 ± 1,14 ir 9,99 ± 0,97 m; 100 m – 13,26 ± 0,42 ir 11,05 ± 1,33 m (Skyrienė ir kt., 2012). Savo ruožtu, moterų rezultatai yra žemesni nei vyrų.

Nepaisant esamų skirtumų, dažniausiai sportininkų daromos klaidos yra šios:

  • neaptaki kūno padėtis įnėrimo metu (aukštai pakelta arba per žemai nuleista galva, atpalaiduotos kojos);
  • slinkimas neaptakioje padėtyje (išsilenkus ar susikūprinus, per aukštai laikant arba per žemai nuleidus galvą, atpalaidavus kojas);
  • per trumpas slinkimas (per anksti atliekamas smūgis kojomis);
  • per didelis kojų lenkimas, atliekant smūgį(-ius) peteliške;
  • netinkama slinkimo ar (ir) iškilimo į vandens paviršių trajektorija;
  • ne laiku atliekamas įkvėpimas iškilus į vandens paviršių ir kt.

slinkimas

Veiga et al. (2014) manymu: 

  • povandeninės starto atkarpos turėtų būti ilgesnės nei 10 m plaukiant peteliške, nugara ir 200 m krūtine rungtyse; 
  • starto greitis turi būti maksimalus, kai plaukimo greitis laisvojo stiliaus rungtyse yra didesnis nei 2 m/s.

Posūkiai

Posūkis, kaip varžybinės veiklos elementas, paprastai apibrėžiamas kaip laiko tarpas nuo to momento, kai sportininko galva kerta 5 m žymėjimą iki sienos ir 15 m žymėjimą grįžtant (Satkunskienė, Skyrienė, 2007; Slawson et al., 2011; Cossor et al., 2011).

Per tą laiką plaukikas siekia kaip įmanoma greičiau pakeisti judėjimo kryptį ir pasiekti tą patį ar padidintą greitį priešinga kryptimi. Posūkio(-ių) trukmės indėlis į bendrą nuotolio įveikimo laiką siekia iki 21% 200 m nuotolyje, palaipsniui didėja, ilgėjant varžybiniam nuotoliui (Slawson et al., 2011), ir gali siekti iki 30% (Weimar et al., 2019).

Dar XXIX Olimpinių žaidynių (Pekinas, 2008) varžybinės veiklos analizė parodė, kad posūkio kokybė gali būti svarbiausiu veiksniu, skiriančiu 1-os ir 2-os vietos laimėtojus 100 m rungtyje (Slawson et al., 2011). Didžiausią reikšmę jo efektyvumui turi povandeninė dalis, nes didesnį atstumą nunėrusių plaukikų viso posūkio laikas buvo geresnis Mason & Cossor (2001).

Posūkių atlikimo laikiniai ir kinematiniai rodikliai priklauso nuo plaukimo būdo, nuotolio ilgio, sportininko lyties, antropometrinių duomenų ir kt. Išskiriami dviejų rūšių posūkiai: uždaras („salto“, plaukiant laisvuoju stiliumi ir nugara) ir atviras (plaukiant krūtine ir peteliške). Pirmuoju atveju būna momentinis kontaktas su siena (vien kojomis), antruoju – dvigubas kontaktas (iš pradžių rankomis, po to kojomis).

Haljando (2004) duomenimis, greitis įplaukiant į posūkį laisvuoju stiliumi atitinkamai svyruoja nuo 1,7 iki 2,1 m/s moterims ir nuo 1,9 iki 2,3 m/s vyrams, atsispyrimo fazėje – tarp 1,4–2,0 m/s ir 1,5–2,5 m/s, slenkant – tarp 2,0–2,3 m/s ir 2,3–2,7 m/s, kojų smūgiavimo po vandeniu metu – tarp 1,6–2,0 m/s bei 1,75–2,2 m/s.

Atlikti tyrimai rodo, kad posūkių peteliške ir laisvuoju stiliumi biomechaninės charakteristikos skiriasi. Pirmiems būdingas ilgesnis povandeninės fazės laikas ir didesnis atstumas, įveiktas po vandeniu, antriems – ankstesnis iškilimas į vandens paviršių dėl didesnio (palyginus su peteliške) plaukimo greičio (Nicol et al., 2018). Tai būdinga ir starto atlikimui, plaukiant peteliške ir laisvuoju stiliumi (Skyrienė ir kt., 2014).

posukis

Nepaisant skirtumų, klaidos, daromos plaukiant skirtingais būdais, dažniausiai yra bendros:

  • galvos pakėlimas artėjant prie sienos (atstumui nustatyti);
  • žemas įplaukimo į posūkį greitis;
  • neteisinga kūno padėtis sukimosi metu;
  • per daug arba per mažai sulenktos galūnės liečiant sienelę;
  • neteisinga kūno orientacija prieš atsispyrimą;
  • nepilnai ištiestos rankos pradedant atsispyrimą;
  • netinkama slinkimo trajektorija;
  • ne laiku atlikti pirmieji judesiai po vandeniu ir t. t.

Atsižvelgiant į daromas klaidas, posūkių technikos tobulinimas turi būti grindžiamas tam tikrais bendrais dėsniais:

  • greitas priplaukimas prie sienos (posūkio greičiai turėtų būti maksimalūs, kai greitis laisvojo stiliaus rungtyse yra didesnės nei 2 m/s) Vantorre et al., (2010);
  • greitas, su maksimaliomis pastangomis atsispyrimas;
  • maksimalus povandeninės fazės išnaudojimas;
  • greičio nuosmukio mažinimas slinkimo ar smūgių peteliške metu;
  • tinkamiausio laiko pradėti plaukimą nustatymas (Nicol et al., 2018;Tor E. 2019). 

Kai kurie patarimai, skiriami tam tikrų plaukimo būdų atstovams:

  • peteliške ar nugara plaukiantiems plaukikams būtina padidinti smūgių kojomis greitį, kylant į vandens paviršių;
  • peteliške ar nugara plaukiantiems plaukikams ir 200 m krūtine rungties atstovams – pailginti įveiktą po vandeniu atstumą (posūkio atkarpos turėtų būti ilgesnės nei 10 m). Pirmojo smūgio pradžia, kai slinkimo greitis yra 1,9–2,2 m/s diapazone, leistų padidinti įveiktą atstumą po vandeniu iki ~ 1 metro;
  • plaukiantiems 200 m krūtine nuotolį povandeninėje fazėje patartina atlikti ilgesnius slinkimus (Veiga et al., 2014; Veiga, S., & Roig, A. (2017).

 Verta prisiminti, kad technikos tobulinimas labai priklauso nuo individualių sportininko galimybių.

Bendros išvados:

Norint padėti nacionalinio lygio plaukikams tapti elito plaukikais, būtina žinoti skirtumus tarp techninių veiksmų atlikimo parametrų, analizuojant stipriausių pasaulio plaukikų ir šalies atstovų rezultatus. Nereikia stengtis aklai kopijuoti veiksmus, kuriuos sugeba atlikti stipriausi pasaulio plaukikai. Motorinių veiksmų atlikime yra bendrų bruožų, bet kiekvienas sportininkas turi individualias, tik jam būdingas savybes, kurios turi tapti pagrindu, individualizuojant jo techninį ir taktinį rengimą. Neverta manyti, kad posūkis – tai galimybė atsikvėpti, plaukiant tam tikrą nuotolį.

Parengė: doc. dr. Valentina Skyrienė, LSU Treniravimo mokslo katedra
Kontaktai: el. p. valentina.skyriene[at]lsu.lt
lsu logo lt
 

Šią portalo LTUswimming.com informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Lietuvos plaukimo federacijos sutikimo draudžiama. 

master click

Rėmėjai ir partneriai

primus derling logo

 senukai logo 

sportland logo
 
logo arena

programas finansuoja

ad ban1

kandidatai1

mok plaukti1