raumenu balansas

Žodžių junginys „raumenų balansas“, dažnai vartojamas kineziterapijoje, apibūdina raumenų pusiausvyrą, kurią vertėtų užtikrinti siekiant sveikumo. Būtent pastarąja reikšme ši sąvoka įsitvirtina ir sporte bei kitose sferose. Visgi pasakymas „raumenų balansas“ yra iš esmės klaidinantis: nors teoriškai ir galima sumodeliuoti raumenų pusiausvyrą, iš tiesų tokio dalyko tiesiog nėra.

Kalbant apie agonisto–antagonisto* raumenų sistemą galima būtų pagalvoti, kad būtent čia raumenų balansas ir galėtų egzistuoti: remiantis paprasčiausia logika, agonistą turėtų atsverti antagonistas ir atvirkščiai. Tačiau tada iškart kyla klausimas, ką mes laikome balansu. Kokios pusiausvyros ieškome: raumenų masių? Raumenų jėgos? Ar dar ko nors?

*Atliekant judesį raumuo, kuriam tenka pagrindinis darbas, vadinamas agonistu (pirminiu raumenimi), o raumenys, padedantys atliktį tą judesį, – sinergistais (pagalbininkais, antriniais raumenimis). Antagonistu vadinamas raumuo, atliekantis priešingą judesį nei agonistas (jis taip pat gali turėti savo pagalbininkus – sinergistus). Plačiau apie tai galite pasiskaityti čia: <https://open.oregonstate.education/aandp/chapter/11-1-describe-the-roles-of-agonists-antagonists-and-synergists/>.

master cit1Pastaba: Susilpnėjus agonisto ar antagonisto funkcijai kiekvieno jų sinergistai gali atitinkamai tapti kompensatoriais, bet tai dar ne visas kompensavimo mechanizmų paveikslas.

Vadovaujantis „raumenų balanso“ logika ir kalbant apie raumenų masių pusiausvyrą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus organizme raumenų masių disbalansas yra natūralus, dar tiksliau sakant – susiformavęs evoliuciškai. Pavyzdžiui, blauzdos užpakalinės dalies raumenų masė yra natūraliai didesnė nei priekinės; ir galima numatyti, kad dėl to nė vienam individui nekilo skeleto ir raumenų sistemos problemų. O štai kalbant apie raumenų jėgų balansą, kyla klausimas, ar agonisto jėga turi atsverti antagonisto jėgą? Jeigu turi, tada kaip yra su vienas kito slopinimu (angl. reciprocal inhibition), kai susitraukdamas agonistas slopina antagonistą?1 O su galvos smegenų kamienu, papildomai reguliuojančiu šį refleksą?2

Taigi, tiek supratus darosi aišku, kad termino „raumenų (dis)balansas“ vartojimas iš esmės yra klaidinantis,3 – pirmiausia dėl to, jog skeleto ir raumenų sistemoje, kaip matėme, dalyko, vadinamo raumenų (dis)balansu, iš esmės nėra, o ir šis terminas, – dėmesio, tai labai svarbu! – neapima visumos.

Koks terminas tiktų vietoje taip dažnai vartojamos populiarios sąvokos „raumenų balansas“? A. Schlumbergenas ir jo kolegos, analizuojantys termino „raumenų balansas“ tikslingumą, bandė tai suformuluoti: „Teoriškai raumenys tinkamai funkcionuoja tada, kai atliekant tam tikrą fizinę užduotį tiek laikysena, tiek judesys yra tinkami koordinuojami. Tai reiškia, kad skeleto ir raumenų sistemoje neviršijamos jos elementų kompensacinės ir adaptyvinės** galimybės, o vyksta tik biopozityvi*** adaptacija ar sukeliamas biopozityvus skeleto raumenų sistemos būklės palaikymas.“3

Kitais žodžiais tariant, raumenys turi tinkamai funkcionuoti tam, kad išlaikytume optimalią laikyseną, nes būtent dėl optimalios laikysenos gebame judėti sunaudodami mažiausiai energijos. Be to, taip pat dėl optimalios laikysenos išvengiame sąnarių dilimo, stuburo tarpslankstelinių diskų išvaržų, raiščių plyšimų ir t. t.

Tam, kad raumenys funkcionuotų tinkamai, jie turi būti adekvataus apkrovai (ar bent jau savo kūno svoriui) pajėgumo ir gerai derėti vieni su kitais, kad atliekant norimą judesį laikysena išliktų optimali.

Kita vertus, pasirinkę tinkamą apkrovą galime palaikyti tam tikrą organizmo pajėgumą ar net jį didinti.

Visa tai – „užburtas ratas“, kuris gali būti arba teigiamas (t. y. tinkamas raumenų funkcionavimas užtikrina optimalią laikyseną, mes išliekame sveiki, o raumenys toliau funkcionuoja tinkamai), arba neigiamas (t. y. pritrūkus kurio nors elemento byra visa sistema).

**Biologijoje pokyčių procesas, kurio metu organizmas ar rūšis geriau prisitaiko prie savo aplinkos, vadinamas adaptacija.4 Pavyzdžiui, kai po tam tikro laiko tampa lengviau intensyviai treniruotis, – tai yra adaptacijos pasekmė. Bendroje populiacijoje adaptacija, kalbant apie treniruotes, priklauso nuo tokių veiksnių kaip treniruočių intensyvumas, apimtis, dažnumas bei pirminis pajėgumo lygis.5

***„Bio-“ – žodžio dalis, kilusi iš graikiško žodžio bios, reiškiančio „žmogaus gyvenimo (eiga)“. Moderniajame moksle šio žodžio reikšmė yra platesnė ir naudojama „organinei gyvybei“ apibrėžti. Sąvoka „pozityvus“ šiuo atveju yra nuoroda į progresą ar pagerėjimą.6 Kadangi organizmas turi tendenciją deadaptuotis (paprastai sakant – silpti), vadinasi, net tam tikrai organizmo būklei palaikyti reikia nuolatinio „progreso ar pagerėjimo“. To reikia norint atstatyti, kas prarandama deadaptacijos metu ir išlaikyti norimą lygį. Ne „bio-“, bet visgi pozityvios adaptacijos pavyzdys galėtų būti dirbtinis klubas.

Atrodo, kad terminą „raumenų balansas“ reikėtų keisti į terminą „skeleto ir raumenų sistemos biopozityvusis adaptyvumas“. Sutrumpintai – raumenų adaptyvumas. Iš esmės, jei organizmas biopozityviai nebesiadaptuoja, o patiria skausmus, traumas ir blogai funkcionuoja, tai rodo, kad kompensavimo galimybės išsemtos. Taip būna, kai nesuvokiama visuma ir jos dalių sąveika.

Sąlygas, užtikrinančias skeleto ir raumenų sistemos biopozityvųjį adaptyvumą, galima suskirstyti į keturias kategorijas, kurios sąveikauja (yra veikiamos ir pačios daro įtaką) viena su kita: pirmoji kategorija yra susijusi su psichiniais procesais, antroji – su organizmo energiniais procesais, trečioji – su organizmo struktūra, o ketvirtoji – su aplinka, kurioje organizmas yra. Labai sunku vienareikšmiškai suskirstyti toliau išvardytas sąlygas į šias kategorijas, kadangi kai kurios gali priklausyti ne vienai iš jų. Taigi tegu pats skaitytojas sprendžia, kuri sąlyga kuriai (ar kurioms) kategorijai priklauso.

master muscularmanpool

Skeleto ir raumenų sistemos biopozityvųjį adaptavimąsi užtikrinančios sąlygos:

  • Principų, užtikrinančių darnų raumenų funkcionavimą, žinojimas ir įgyvendinimas.
  • Dėmesingumo lavinimas7, savistabos lavinimas8,9 ir sąmoningumo vystymas.10
  • Psichinių procesų11 ir iš jų kylančio mąstymo, elgsenos, kalbos organizavimas, remiantis priežasties-pasekmės dėsniu12,13 bei prasmingumo ir ilgalaikės naudos visiems (sau ir aplinkiniams; nepamirštant, kad kitų yra daugiau) principu.14,15
  • Optimalus fizinis aktyvumas.16,17,18,19
  • Optimalus poilsis.20
  • Centrinės nervų sistemos (CNS), kaip „elektrostimuliatoriaus“, optimalaus pajėgumo užtikrinimas.21
  • CNS, kaip „elektrostimuliatoriaus“ valdiklio, darnios veiklos užtikrinimas.21,22,23
  • Periferinės nervų sistemos, kaip automatizatoriaus24 ir signalo laidininko, funkcijos bei pajėgumo užtikrinimas.21
  • Optimalus raumens tonusas.25
  • Raumens pajėgumo ir apkrovos atitikimas (atsižvelgiant ir į minimalaus poreikio sveikatai užtikrinti bei adaptavimosi (treniravimosi) principus).3,26,27
  • Raumens ilgio ir norimo atlikti judesio amplitudės atitikimas.28
  • Raumens optimalus viskoelastiškumas.29,30,31,25
  • Raumenų sinergija.32,33,34
  • Sąnario anatomijai ir funkcijai, raumenų sinergijai bei organų veiklai optimali laikysena ir judesys.35,36,32,33,34,37
  • Koordinacijos (gebėjimo balansuoti)38 atsižvelgiant į skeleto ir raumenų sistemos biopozytyviojo adaptyvumo principą užtikrinimas.35,36,3
  • Širdies ir kraujagyslių sistemos bei kvėpavimo sistemos pajėgumo ir krūvio atitikimas (atsižvelgiant ir į minimalių poreikių sveikatai užtikrinti, ir į adaptavimosi (treniravimosi) principus).39,40,16
  • Vidaus organų optimalaus funkcionavimo užtikrinimas, tinkama meridianų veikla.41
  • Energinių organizmo procesų balansavimas (vartojamas optimalus energinių medžiagų kiekis; organizmo optimalią energinę būseną užtikrinančių maisto medžiagų vartojimas).42,43,44
  • Aplinka, pvz., miškas, alergenai ir t. t.45,46

Įgyvendinus šias sąlygas yra užtikrinamas skeleto ir raumenų sistemos biopozytyvusis adaptyvumas, o tai savo ruožtu reikšmingai prisideda prie sveikumo bei kartu yra sveikumo rezultatas. Kadangi kalbame ir apie profesionalų sportą, tai, skirtingai nuo bendro įsivaizdavimo, reikia pabrėžti, kad pajėgumas kyla iš sveikumo, t. y. jei nėra užtikrinama atletų sveikata, tai beprasmiška tikėtis, jog atletas bus pajėgus, o jei ir bus, tai trumpą laiką (kol baigsis buvęs sveikatos rezervas). Taigi jei sportas nėra sveikata, vadinasi, einama klaidingu keliu.

Akivaizdu, kad skeleto ir raumenų sistemos biopozytyvusis adaptyvumas – daugiasluoksnė tema. Jo linkme pravartu pradėti dirbti praktiškai nuo mažų dienų, kad vaikui formuotųsi tinkami įgūdžiai, o jam tampant vis sąmoningesniam – ir suvokimas (tam, kad vėliau galėtų savo įgūdžius tobulinti ir perduoti kitoms kartoms).

Linkiu, kad čia (o gal ir kur nors kitur išsamiau) išdėstyti principai būtų įdiegti mokyklose, – visuomenei tai išties atneštų labai daug naudos.

 
Parengė: Andrius Bogdelis
Kontaktai: el. p. andrius.bogdelis[at]gmail.com
 

Šią portalo LTUswimming.com informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Lietuvos plaukimo federacijos sutikimo draudžiama. 

 

 

kursai ban2

Rėmėjai ir partneriai

primus derling logo

 senukai logo 

sportland logo
 
logo arena

programas finansuoja

Naujausi dokumentai

KalendoriaiNuostataiRezultatai
Plaukimas
Šuoliai į vandenį
Dailusis plaukimas
Atviras vanduo
Veteranai
 
LPF vidutinių ir ilgų nuotolių taurė 2020
2020 01 17 | 01 18 | 02 08
Kaunas | Panevėžys | Alytus

antidoping1

kandidatai1

mok plaukti1

WAD ban1